Viešųjų pirkimų procedūrų metu iki sutarties sudarymo susiklostę teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip ikisutartiniai teisiniai santykiai. Tai reiškia, kad tiekėjai, teikdami pasiūlymus, turi veikti atidžiai. Pateikęs pasiūlymą tiekėjas iš esmės įsipareigoja sudaryti viešojo pirkimo sutartį, jeigu toks tiekėjas pripažįstamas laimėtoju.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikisutartiniuose santykiuose šalys turi elgtis sąžiningai. Viešųjų pirkimų atžvilgiu tai reiškia, kad tiekėjai neturėtų teikti pasiūlymo, jeigu jie apskritai neketina sudaryti viešojo pirkimo sutarties. Be to, lygiai kaip ir perkančiosios organizacijos yra apribotos nutraukti viešojo pirkimo procedūras, taip ir tiekėjai be svarbios priežasties negali atsisakyti pasiūlymo ar atsisakyti sudaryti viešojo pirkimo sutartį.
Svarbus aspektas yra tai, kad tiekėjas, be svarbaus pagrindo atsisakęs sudaryti viešojo pirkimo sutartį, turi atlyginti perkančiajai organizacijai padarytus nuostolius (pvz., padengti kainos skirtumą tarp tiekėjo pasiūlytos kainos ir kito tiekėjo, su kuriuo galiausiai buvo sudaryta sutartis, kainos).
Tiekėjo pareiga atlyginti kilusius nuostolius dėl atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį kildinama iš to, kad tokie tiekėjo veiksmai paprastai laikomi nesąžiningais. Kai tiekėjas pateikdamas pasiūlymą įsipareigoja sudaryti sutartį, tačiau vėlesnėje stadijoje apsigalvoja ir nusprendžia sutarties nesudaryti, tai yra laikoma nesąžiningais veiksmais.
Tad vien teikėjo atsisakymas sudaryti viešojo pirkimo sutartį pats savaime negali būti pagrindas reikalauti iš tiekėjo atlyginti nuostolius. Tam, kad būtų galima tiekėjui taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti tiekėjo nesąžiningumą. Pavyzdžiui, ginčo atveju tiekėjas gali įrodinėti, jog buvo svarbios aplinkybės, lėmusios sutarties atsisakymą, bei kad tokių aplinkybių joks sąžiningai besielgiantis kitas tiekėjas nebūtų išvengęs.
Kaip minėta, tiekėjui atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį paprastai perkančiosios organizacijos nuostoliai yra apskaičiuojami pasiūlymų kainų skirtumo metodu. Tačiau tam tikrais atvejais jau pirkimo sąlygose būna nustatytas konkretus baudos dydis (pvz., 10 procentų nuo pasiūlymo kainos), kurį tiekėjas turi sumokėti atsisakęs sudaryti pirkimo sutartį. Tokiais atvejais tiekėjas turėtų sumokėti nustatytą baudą, nebent įrodytų, jog bauda yra nepagrįstai didelė. Sprendžiant dėl baudos dydžio svarbu nustatyti, ar perkančiosios organizacijos galiausiai sudaryta sutartis skyrėsi nuo tos sutarties, kuri būtų buvusi sudaryta su tiekėju, kuris atsisakė sudaryti sutartį. Jeigu tarp šių sutarčių yra skirtumų, tai gali būti pagrindas mažinti iš tiekėjo reikalaujamą atlyginti nuostolių dydį.
Galiausiai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiekėjų pareiga atlyginti nuostolius atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo pirkimo procedūrų rezultatas yra preliminariosios viešojo pirkimo sutarties sudarymas. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad tiekėjui gali kilti ikisutartinė atsakomybė ir dėl atsisakymo sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį.
Tikėtina, kad ateityje ginčų dėl žalos atlyginimo tiekėjams atsisakius sudaryti sutartį vis daugės, kadangi perkančiosios organizacijos vis labiau ims suvokti, jog tokiu būdu perkančiosios organizacijos gali efektyviai apginti savo interesus. Besiformuojanti praktika verčia ir tiekėjus būti vis atidesniais bei prieš teikiant pasiūlymą su kaina įvertinti ne tik galimybes, bet ir grėsmes.
