Viešuosiuose pirkimuose tiekėjams draudžiama tarpusavyje derinti teikiamus pasiūlymus, nes tai prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Dar daugiau – teismų praktikoje yra suformuota, kad draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp tiekėjų, jeigu tokiais veiksmais yra iškraipomos konkurencijos sąlygos rinkoje.
Teismuose jau ne kartą buvo konstatuoti skirtinguose pirkimuose tiekėjų atlikti pasiūlymų derinimo veiksmai. Verta žinoti, į ką teismai kreipia dėmesį, konstatuodami buvus sudarytiems susitarimams dėl dalyvavimo viešajame pirkime.
Pavyzdžiui, teismai analizuoja, ar tiekėjai pateikė logiškus paaiškinimus dėl aplinkybių, dėl kurių kyla įtarimas galimai sudarius konkurenciją ribojančius susitarimus. Teismai vertina, ar tiekėjų pateikti paaiškinimai neprieštarauja verslo logikai – siekti pelno ir laimėti viešąjį pirkimą.
Kartais įtakos gali turėti ir tokios aplinkybės, kad skirtingi tiekėjai remiasi vieno ir to paties subrangovo pajėgumais.
Teismai taip pat vertina tiekėjų, įtariamų sudarius draudžiamą susitarimą, pateiktus dokumentus – pažymas, sutartis, susitarimus ir kitus dokumentus, kurie sudaro pasiūlymą. Esant duomenų, kad dokumentai buvo surašyti identiškai skirtingų tiekėjų, tai padidina tikimybę, jog teismai tiekėjų dalyvavimą pirkime pripažins kaip išankstinį pozicijų derinimą ir dokumentų rengimą kartu, t. y. iš esmės kaip dalyvavimą sudarius konkurenciją ribojančius susitarimus.
Tad nustatant, ar tiekėjai laikytini sudarę draudžiamus konkurenciją ribojančius susitarimus, nebūtina įrodyti, jog šalys buvo susitarusios riboti konkurenciją – pakanka tik nustatyti, jog šalių elgesys viešųjų pirkimų procedūrų metu tam tikru atžvilgiu sutampa, t. y. galima konstatuoti šalių atliktą veiksmų derinimą.
Žinoma, kiekvienu skirtingu atveju tie patys įrodymai gali būti vertinami skirtingai skirtingose bylose, kadangi gali iš esmės skirtis viešojo pirkimo ar bylos nagrinėjimo faktinės aplinkybės.
Tačiau verta žinoti, kad teismų praktika konkurenciją ribojančių susitarimų atžvilgiu yra pakankamai griežta ir teismai konkurenciją ribojančius susitarimus konstatuoja net ir nesant jokių tiesioginių įrodymų. Teismai yra ir konstatavę, kad esant net ir mažiausiai abejonei, jog tiekėjai pirkime veikė neskaidriai, perkančiųjų organizacijų sprendimai dėl pasiūlymų eilės ir laimėtojo nustatymo turi būti naikinami. Tad perkančiosios organizacijos, vykdydamos viešųjų pirkimų procedūras, turi pareigą identifikuoti tiekėjų nekonkuravimo veiksmus, o tiekėjai savo ruožtu taip pat turėtų elgtis apdairiai ir nederinti tarpusavio veiksmų.
