Vienas dažniausiai pasitaikančių ginčų viešuosiuose pirkimuose objektų yra dėl techninės specifikacijos reikalavimų. Viešųjų pirkimų įstatyme yra įtvirtinta bendra nuostata, kad techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų, tačiau praktinės situacijos reikalauja gerokai detalesnių ir išsamesnių paaiškinimų.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad techninės specifikacijos turi užtikrinti tiekėjams vienodas galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; techninės specifikacijos negali teikti pirmenybės kuriam nors konkrečiam tiekėjui. Be to, pagal bendrąjį teismo išaiškinimą kuo detalesnės (išsamesnės) techninės specifikacijos yra nustatomos, tuo didesnė rizika, jog tokiomis specifikacijomis yra teikiama pirmenybė konkrečiam gamintojui ar tiekėjui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kiek anksčiau yra išaiškinęs, kad konkurencija gali būti pažeista tiek nustatant vieną neteisėtą techninės specifikacijos reikalavimą, tiek nustatant techninės specifikacijos reikalavimus, kurių visuma (bendrai paėmus) diskriminuoja kitus rinkos dalyvius ar teikia pirmenybe konkretiems tiekėjams. Maža to, net tuo atveju, kai kiti gamintojai ir turi galimybę pasiūlyti techninių reikalavimų visumą atitinkančias prekes, tačiau tokios prekės būtų aukštesnės klasės nei to gamintojo, kuriam teikiama pirmenybė, gali būti konstatuotas pirkimo sąlygų neteisėtumas. Todėl viešųjų pirkimų bylose, kuriose yra sprendžiami techninės specifikacijos teisėtumo klausimai, tiekėjai turi kelis skirtingus teisių gynimo būdus: 1) ginčyti konkrečius techninės specifikacijos reikalavimus ir įrodinėti šių reikalavimų neteisėtumą; 2) įrodinėti, kad techninės specifikacijos reikalavimų visuma teikia pirmenybę kuriam nors gamintojui ar tiekėjui; 3) ginčyti techninės specifikacijos išsamumą įrodinėjant, jog dėl pernelyg detalių techninių specifikacijų pirmenybė yra teikiama kuriam nors konkrečiam gamintojui ar tiekėjui.
Visa tai jokiu būdu nereiškia, jog perkančiosios organizacijos negali nustatyti detalių techninių specifikacijų. Perkančiosios organizacijos turi diskrecijos teisę nustatyti pirkimo sąlygas, tačiau kilus ginčui prireiks įrodyti pirkimo sąlygų teisėtumą. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad argumentai apie perkančiosios organizacijos veiklos sritį (pvz., ligoninė, darželis, mokykla ar pan.), pirkimo objektą (kad pirkimo objektas yra ypatingos svarbos) ar prekių, paslaugų ir darbų galutinius gavėjus (pvz., kad pirkimo objektu naudosis socialiai jautri visuomenės dalis) patys savaime teismų nėra laikomi patvirtinančiais techninių specifikacijų teisėtumą. Kitaip tariant, minėtai argumentai nepadės perkančiosioms organizacijoms įrodyti, jog techninėmis specifikacijomis nėra ribojama konkurencija.
Apibendrinant rekomenduotina perkančiosioms organizacijoms kilus viešųjų pirkimų ginčams techninės specifikacijos reikalavimus pagrįsti ne abstrakčiais argumentais apie perkančiosios organizacijos padėtį ar pirkimo objekto svarbą, bet teikiant konkrečius argumentus bei įrodymus, jog siekiamo tikslo nebūtų galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis (nustatant mažesnius techninės specifikacijos reikalavimus).
