Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus pagal Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro ieškinį atsakovams R. M., Druskininkų savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei kitoms institucijoms. Pažymėtina, kad byla žymi ir tuo, kad buvo sprendžiamas viešoje erdvėje aktyviai aptarinėtas atsakovo – Druskininkų savivaldybės mero R. Malinausko ginčas dėl galimai pažeistos Ratnyčios upės kranto linijos.
Šioje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančiais Druskininkų savivaldybės administracijos atsakovui išduotus projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą bei įpareigoti atsakovą nugriauti pastatytus statinius upės apsaugos juostoje. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas – visiškai. Atsakovas pateikė kasacinį skundą.
Šioje byloje išskirtini keli LAT konstatuoti aspektai, aiškinant statybos, aplinkos apsaugos teisinius santykius bei įrodinėjimo naštos paskirstymą, sprendžiant statinių priverstinio nugriovimo klausimus.
Pirma, LAT aiškiai pasisakė dėl naujo statinio statybos ir statinio rekonstrukcijos atskyrimo kriterijų.
„Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kai yra tikslas statybos sklype, kuriame yra ar nėra statinių, pastatyti naują statinį (nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas); pastatyti esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jie savo paskirtimi bus susiję, ar ne (išskyrus priestatų statybą, kuri pagal šio straipsnio 18 dalį priskirta statinio rekonstravimui); atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį; atkurti sugriuvusią, sunaikintą ar išnykusią nekilnojamąją kultūros paveldo vertybę.“ Tuo tarpu statinio rekonstravimas – tai „statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Byloje nustačius kad, atsakovo R. M. teisių pirmtakei vykdant statybos darbus, buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio – ūkio pastato – konstrukcijos ir elementai, vadinasi, statinys buvo nugriautas (aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 15 punktas) ir vietoj šio statinio pastatytas kitas statinys, t. y. gyvenamasis namas. Tokie statybos darbai nėra statinio rekonstravimo darbai, kaip statinio rekonstravimas suprantamas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį.
Antra, teismas išaiškino, kad „sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais <…> kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą.“ LAT pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovui R. M. priklausantis gyvenamasis namas (jo dalis) yra įsiterpęs į saugomą teritoriją – Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostą, kurioje yra draudžiama tokio pobūdžio statyba. Teismas priėjo prie tokios išvados, remdamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. vasario 28 d. statybos patikrinimo nagrinėjant skundą aktu ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu ir schema. Pažymėtina, kad šie faktiniai duomenys susieti su 2008 m. gegužės 26 d. žemės sklypo planu, parengtu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, t. y. faktiniais duomenimis, suformuotais baigiant ar užbaigus statybą. Tuo tarpu Aplinkos apsaugos agentūros rašte, kuriuo rėmėsi teismas, spręsdamas dėl natūralių erozijos procesų nebuvimo, yra nurodyta, kad, šios institucijos nuomone, upės vaga buvo pakeista iki žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo dienos. Grįžimo į buvusią padėtį modelis reiškia, kad teismai privalėjo nustatyti ir įvertinti statinio projektavimo metu buvusią faktinė padėtį, o ne faktiniais duomenimis suformuotais užbaigus statybą. „Faktinės aplinkybės, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, išsiaiškinimas turi esminę reikšmę sprendžiant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą. Jeigu pasitvirtintų, kad statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, tai a priori egzistuotų pagrindas taikyti kraštutinę statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonę – statinio (jo dalies) nugriovimą (išardymą) (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai), nes, kaip minėta, pakrantės apsaugos juostoje yra draudžiama tokio statinio, koks buvo pastatytas, statyba per se (savaime) reiškia, kad tokiai statybai negali būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas.“
Trečia, konstatuota kad, „reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas <…>, kuris reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešojo intereso elementas. Šio elemento egzistavimas suponuoja, kad teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų, ex officio privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) pats rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje ieškovui nepateikus įrodymų, kad statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, tačiau pateikus įrodymus, kad projektavimo sąvadui gauti buvo pateikti ne visi dokumentai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ar gyvenamasis namas (jo dalis) šiuo metu yra įsiterpęs į pakrantės apsaugos juostą dėl paties statinio suprojektavimo ir statybos šioje juostoje ar dėl upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo) ir pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, jog Ratnyčios upės vaga yra pastebimai pakitusi (pasislinkusi link atsakovo R. M. žemės sklypo), lyginant su situacija, kuri buvo iki pastato projektavimo ir statybos.
Ketvirta, LAT teisėjų kolegijos vertinimu, „akivaizdu, kad, asmeniui atliekant veiksmus, kuriais yra ardoma vandens telkinio kranto linija, yra daromas aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimas ir kartu žala aplinkai, nes vandens telkinio pakrantės juosta ir yra saugoma įstatymo lygmeniu, kad, inter alia, būtų išvengta tokių neigiamų pasekmių atsiradimo <…> pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 20 straipsnio 4 dalies 2 punkte expressis verbis įtvirtinta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių <…> todėl upės kranto linijos išardymas pirmiausia būtent ir suponuoja aplinkos (saugomų teritorijų) apsaugos reikalavimų pažeidimą, todėl tokio neteisėto veiksmo padarinių šalinimo klausimas pirmiausia spręstinas pagal teisės normas, kurios konkrečiai reglamentuoja aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų padarinių šalinimą“.
Konstatuota, kad „padariusieji žalos aplinkai asmenys privalo aplinkos ministro nustatytais atvejais atkurti aplinkos būklę, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka <…> ir tik tada, jeigu pakrantės apsaugos juostos atkūrimas nėra įmanomas, šiai saugomai teritorijai atkurti taikytinos priemonės, įtvirtintos Statybos įstatyme, t. y. statinio (jo dalies) nugriovimas (išardymas)“.
Taigi, apibendrinant minėtą LAT nutartį, praktiniais teisės taikymo klausimais svarbu tai, kad visų statinio konstrukcijų išardymas ir naujo statinio sukūrimas vienareikšmiškai vertintinas, kaip statybos, o ne rekonstrukcijos darbai. Sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais, o teismas, vadovaujantis tuo, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimo bylose egzistuoja viešasis elementas, privalo ex officio būti aktyvus – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų faktinių duomenų. Jeigu neteisėtais statybos darbais buvo padaryta žala aplinkai, statinio griovimas, kaip kraštutinė priemonė, turi būti taikoma tik tuomet, aplinkos būklės nėra įmanoma atkurti.
Praktinė LAT išaiškinimo taikymo problema yra ta, kad valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijos nereikalauja arba labai retai reikalauja atkurti aplinkos būklę į pirminę būklę (iki žalos padarymo) arba artimą pirminei būklei. Priežastis – sudėtingas aplinkos atkūrimo planų rengimas ir derinimas, atkūrimo priemonių monitoringas, be to mažiau būtų surenkama lėšų į specialiąją aplinkos apsaugos rėmimo programą, iš kurios finansuojamos kontrolės institucijos. Taigi Aplinkos ministerijos įstaigos visuomet reikalauja atlyginti aplinkai padarytą žalą, tačiau nesiima priemonių, kad aplinkai žalą padarę asmenys ją ištaisytų (atkurtų į pirminę būklę). Bet to, praktikoje atstatyti pakeistą upės kranto liniją yra sudėtingas procesas, kurio metu gali būti padaromas reikšmingas neigiamas poveikis upės ekosistemai, todėl aplinkosaugininkai turi laibai įdėmiai įvertinti, ar atkūrimo priemonės bus proporcingos siekiamam rezultatui.
