Naujienų portale „Verslo žinios“ 2018-06-07 buvo publikuotas straipsnis „Taikos sutartis dėl „Metrail“ įstrigo“. Straipsnyje pateikiama informacija apie tai, kad ginčas tarp gamintojus ir importuotojus atstovaujančių pakuočių tvarkymo organizacijų – viešųjų įstaigų „PTO“ ir „Žaliasis taškas“ bei Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – „Vilniaus RAAD“) neišspręstas, kadangi Aplinkos ministerija nepateikė Vilniaus RAAD oficialaus pritarimo sudaryti taikos sutartį, bei nesuteikė metodinės pagalbos teisės aktų taikymo klausimais sprendžiant šį ginčą.
Šiame nemažą rezonansą sukėlusiame ginče, kuris kilo Vilniaus RAAD panaikinus UAB „Metrail“ išrašytus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013-2015 metus, iš gamintojų ir importuotojų reikalaujama patikslinti mokesčių už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas ir sumokėti mokesčių apie 30 mln. Eur, klausimų kelia tiek pati derybų eiga, tiek ir pats taikos sutarties projekto turinys.
Pirma, stebina Aplinkos ministerijos pozicija. Nors visai neseniai skelbusi, kad „įvertinusi gamintojų ir importuotojų atstovų pateiktą taikos sutarties projektą dėl UAB „Metrail“ nesutvarkytų pakuočių atliekų, mano, kad taikos sutartis gali būti sudaryta“(http://www.am.lt/VI/index.php#a/19407), ministerija iki šios dienos visgi nepateikė Vilniaus RAAD oficialios nuomonės, ar pritaria organizacijų pasiūlytam taikos sutarties projektui, pagal kurį verslininkai pasiūlė papildomai sutvarkyti 15 tūkst. pakuočių atliekų ir sukurti 3 milijonų eurų vertės garantinį fondą savo įsipareigojimams įvykdyti. Nekyla abejonių, kad tokio masto ginče, kurio neabejotina viešojo intereso – visuomenės suinteresuotumo, kad į rinką išleistos pakuotės atliekos būtų tinkamai sutvarkytos, reikšmė, Aplinkos ministerija privalo išsakyti aiškią ir konkrečią poziciją, kadangi:
- Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 2 d. nuostatomis mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą, o šios lėšos naudojamos Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme numatytiems Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti. Atliekų tvarkymo programą administruoja Aplinkos ministerija. Pagal taikos sutarties projektą Vilniaus RAAD atsisako reikalavimo gamintojams ir importuotojams tikslinti mokesčių deklaracijas ir sumokėti mokesčius už UAB „Metrail“ nesurinktas ir nesutvarkytas ar netinkamai sutvarkytas pakuočių atliekas. Tai reiškia, kad 30 mln. Eur suma nebus sumokėta į Aplinkos ministerijos administruojamą programą, todėl natūralu, kad Aplinkos ministerijos oficialus pritarimas vienareikšmiškai būtinas.
- Aplinkos ministras savo įsakymais yra patvirtinęs Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas įgyvendinančius teisės aktus, kurių normos neabejotinai svarbios šiame Vilniaus RAAD ir organizacijų ginče, pvz. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, nustatantis mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų taikymo tvarką. Teisinėje literatūroje išskiriamas oficialus ir neoficialus teisės aiškinimas. Oficialus teisės aiškinimas – tai kai teisės aktą aiškinti gali valstybės įgaliotos institucijos ir jų aiškinimai yra privalomi kitiems (tokį aiškinimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, gali teikti Lietuvos Aukščiausiais Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas konkrečias bylas), kuris dar išskiriamas į autentiškąjį, kai aiškina institucija, išleidusi tą norminį aktą. Darytina išvada, kad Aplinkos ministerija, vadovaujantis autentiškuoju teisės aiškinimo principu, turi pareigą suteikti metodinę pagalbą ir išaiškinti, kaip turi būti taikoma ministerijos priimta teisės norma, kad sudarydamos taikos sutartį šalys jos nepažeistų (ABTĮ 51 str. 1 d. nustato, kas taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų). Savaime aišku, kad niekas kitas, kaip tik pats subjektas, inicijavęs teisės aktą, jį rengęs, derinęs ir priėmęs, negali geriau žinoti, ko buvo siekiama priimant šį teisės aktą ir kaip šis teisės aktas turėtų veikti (reguliuoti visuomeninius santykius tam tikroje srityje).
- Aplinkos ministerija administracinėse bylose, kuriuose sprendžiamas šis ginčas, yra trečiasis suinteresuotas asmuo. Vadovaujantis ABTĮ 46 str. 2 d. tretieji suinteresuoti asmenys – tai yra tie asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Taigi, vien jau tai, kad teismai įtraukė Aplinkos ministeriją trečiuoju asmeniu, savaime suponuoja, kad ministerijos teisėms ir pareigoms bylų išsprendimas turės įtakos. Todėl natūralu ir visiškai suprantama, kad ministerija privalo Vilniaus RAAD pateikti oficialią nuomonę dėl taikos sutarties sudarymo galimybės ir šios sutarties turinio.
Antra, negalima sutikti su naujienų portale išsakyta Aplinkos viceministro nuomone, kad „užtenka viešo pranešimo, jis oficialus ir aiškus“. Nėra tikslinga plėstis pasisakant dėl imperatyvumo principo taikymo viešojoje teisėje, kuris apima ir santykius tarp dviejų viešojo administravimo subjektų, tačiau trumpai derėtų pažymėti, kad pritarimas ar nepritarimas taikos sutarčiai, kurią pasirašius bus atsisakoma reikalavimo sumokėti į biudžetą kelias dešimtis milijonų eurų, turėtų būti išreikštas aiškiai ir suprantamai ir priimtas įgalioto įstaigos vardu priimti sprendimus asmens – ministro. Viceministro cituojamas pranešimas spaudai negali būti vertinamas kaip Vilniaus RAAD adresuotas pritarimas taikos sutarčiai.
Trečia, nemažai klausimų kelia ir taikos sutarties turinys – organizacijos pasiūlė papildomai sutvarkyti 15 tūkst. pakuočių atliekų iki 2022 metų ir sukurti 3 milijonų eurų vertės garantinį fondą savo įsipareigojimams įvykdyti.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis kiekvienai pakuotės rūšiai, kurias kiekvienais kalendoriniais metais privalo įvykdyti Gamintojai ir importuotojai pagal į rinką išleistos pakuotės kiekį. Mokestinis laikotarpis yra vieni kalendoriniai metai, taigi, gamintojai ir importuotojai privalo užtikrinti, kad faktiškai per mokestinį laikotarpį į rinką išleistas atitinkamos rūšies pakuotės kiekis, būtent tais kalendoriniais metais ir būtų sutvarkytas, atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytas užduotis, arba sumokėti taršos mokestį. Taigi, teisės aktai nenumato, kad neįvykdytos užduotys gali būti perkeliamos į kitus kalendorinius metus.
Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai buvo panaikinti metalinei pakuotei, tačiau taikos sutartimi nebeišskiriama kokios rūšies pakuotė bus papildomai sutvarkyta. Darytina išvada, kad papildomai sutvarkyta pakuote bus apskaitomas bet kurios rūšies pakuotės perteklius, galimai likęs (surinktas ir sutvarkytas) įvykdžius tais kalendoriniais metais Vyriausybės nustatytas užduotis. Taigi, bus „papildomai sutvarkoma“ta pakuotė kurios surinkimas jau šiandiena gerokai viršija Vyriausybės nustatytas užduotis (pvz. užstato sistemoje surenkama daugiau 90 proc. nuo viso, į rinką išleisto, vienkartinės pakuotės kiekio, o užduotys atitinkamai 2017 m. buvo 70 proc., 2018 – 2019 m. 80 proc. nuo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektų pakuočių kiekio), todėl abejotina tokio papildomo sutvarkymo pridėtinė vertė (nes ši pakuotė bet kokiu atveju bus surenkama nepriklausomai nuo to ar šalys susitars) bei ekologinė nauda. Klausimas ar apskritai įmanoma susitarti, kad kiekvienais metais, iki 2022 metų bus surinkti ir sutvarkyti papildomi pakuočių kiekiai, vertinant aplinkybę, kad nežinoma kiek kiekvienais metais gamintojai išleis į rinką pakuočių ir ar nesikeis Vyriausybės nustatytos užduotys kiekvienai pakuotės rūšiai.
Taip pat pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nenumato garantijos už pakuočių atliekų sutvarkymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip kaip numato teisės aktai (LVAT 2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Valdžios institucijoms įgyvendinant administracinius įgalinimus nepavaldiems subjektams (mokesčių, muitų ir kitose viešosios teisės srityse) galioja imperatyvumo, o ne dispozityvumo principas, taigi mokesčio pakeitimas garantija, kuri nenumatyta teisės aktuose, galimai neatitinka imperatyvių teisės aktų nuostatų. Natūraliai kyla klausimas kodėl eksperimentuojama, o ne perimama Valstybinės mokesčių inspekcijos suformuota praktika, kuomet mokesčių mokėtojas, susitaikydamas su valstybe, atleidžiamas nuo dalies mokestinės prievolės, baudų ar delspinigių, tačiau kitą dalį prievolės jis privalo sumokėti. Tikrai būtų suprantama ir teisiškai pagrįsta, kad dalis pakuotės atliekų mokesčio (pvz. garantijoje numatyta 3 milijonų Eur suma) už 2013-2015 metus būtų sumokėta į biudžetą, taip solidariai visiems prisiimant atsakomybę dėl susidariusios situacijos – verslui, todėl, kad „teršėjas moka“ principas neatleidžia atliekų darytojo nuo pareigos užtikrinti tokių atliekų visišką sutvarkymą (net ir perdavus šias atliekas kitam asmeniui), o tokių atliekų sutvarkymo kaštai negali būti perkeliami tretiesiems asmenims, valstybei (atsisakius dalies mokestinio reikalavimo) už tai, kad nepakankamai kontroliavo neteisėtai veikusį atliekų tvarkytoją, nors tokią pareigą turėjo.
Taigi, įvertinus viešai skelbiamą informaciją apie ginčą tarp viešųjų įstaigų „PTO“ ir „Žaliasis taškas“ bei Vilniaus RAAD, trumpai galima būtų reziumuoti, kad Aplinkos ministerija turėtų prisiimti atsakomybę ir nenusišalinti, vengdama aiškaus atsakymo Vilniaus RAAD dėl pritarimo taikos sutarties sudarymui. Ministerija negali būti pasyvi stebėtoja, kada ginčo dalykas susijęs su biudžeto lėšomis, kurias ji pati administruoja. Dabartinė situacija, kai dvi viena kitai pavaldžios institucijos nesugeba surasti bendros nuomonės ar šios nuomonės tinkamai išreikšti, tarpusavyje bendraudamos spaudos pranešimais, yra netoleruotina. Šioje situacijoje nukenčia ne tik gamintojai ir importuotojai, kurių dalis jau sumokėjo mokesčius, nors ir buvo finansavę tų pačių atliekų sutvarkymą, juos atstovaujančios organizacijos, bet ir valstybės interesas, institucijų reputacija bei visuomenės pasitikėjimas jomis.
