Aplinkos ministerija 2017-12-27 išplatino pranešimą, kad neišvalytos nuotekos nelegaliu UAB „Kauno vandenys“ išleistuvu į upę buvo leidžiamos nuo 2013-ųjų iki šių metų kovo 21 d. Per tą laiką į Nemuną pateko dešimtys tonų teršalų – net 84 tonos azoto, 30 tonų BDS7 (bendrasis deguonies suvartojimas) ir beveik 15 tonų fosforo. Anksčiau buvo skelbta, kad tarša normas viršijo 400 kartų. Ministerijos preliminariu vertinimu, padaryta žala siekia 4 mln. Eur. Žala aplinkai apskaičiuota pagal nelegaliai išleistų teršalų bendrąjį kiekį. Vertinat viešai pateiktą informaciją, iškyla keletas klausimų, į kuriuos privalės atsakyti aplinkos apsaugos specialistai – tikėtina, teikdami civilinį ieškinį ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nagrinėjantys baudžiamąją bylą.
Visų pirma, jeigu tikėti patiekta informacija, kad nuotekos buvo leidžiamos net nuo 2013 – ųjų metų kovo, t.y. daugiau kaip 4 metus, neabejotina, kad Nemunui galėjo būti padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, ko pasekoje galimai pablogėjo paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė, ekologinis potencialas. Natūralu, kad ilgą laikotarpį teršiant net ir tekantį vandens telkinį, dalis teršalų nusėda ir sukelia natūralius pokyčius, pvz. azoto, fosforo junginiai, BDS7 viršijimas gali paskatinti dumblių dauginimąsi, kranto užžėlimą, augalijos ir gyvūnijos pokyčius.Todėl ypatingai svarbu atkruti (atstatyti) vandens telkinio būklę į pirminę padėtį iki teršalų išleidimo. Analizuojant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB (toliau – Žalos direktyva) dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), Aplinkos apsaugos įstatymo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad visų pirma turi būti siekiama atkurti aplinkos būklę, t. y. pagal galimybes atkurti pirminę aplinkos padėtį, likviduoti atsiradusius neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 19 punkte nurodoma, kad aplinkos atkūrimo priemonės yra bet kurie veiksmai, įskaitant žalą sumažinančias bei laikinąsias priemones, kuriomis nustatyta tvarka atkuriama iki pradinės būklės pažeista aplinka, jos elementai ir (arba) pablogėjusios jų funkcijos arba įgyvendinamos lygiavertės tiems aplinkos elementams ir jų funkcijoms alternatyvos. Ir tik nesant galimybės atkurti aplinkos būklę arba ją atkūrus tik iš dalies – atlyginti visus patirtus nuostolius. Iki aprašomo įvykio Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos nuosekliai laikėsi savo suformuotos praktikos – reikalaudavo iš ūkio subjektų atlyginti aplinkai padarytą žalą, kurią įvertindavo pagal aplinkos ministro patvirtintas metodikas, tačiau tik išimtiniais atvejais reikalaudavo atstatyti aplinką iki pirminės būklės, arba bet jau artimos pirminei būklei taikant alternatyvias ar kompensacines priemones. Cituojamame straipsnyje neužsimenama apie Nemuno vandens būklės pokytį iki ir po nevalytų nuotekų išleidimo, todėl natūraliai kyla klausimas ar aplinkos apsaugos specialistai apskritai fiksavo Nemuno upės ekologinės būklės, ekologinio potencialo pokyčius, cheminių medžiagų ribinių verčių viršijimą tam tikra laiko tarpą,kaip nustato Aplinkos apaugos įstatymas? Ar žengė paprastesniu keliu – pagal formules suskaičiavo galimą išleistų teršalų kiekį, tačiau koks šių teršalų konkretus poveikis Nemuno upei nevertino ir netyrė, bei nereikalavo iš „teršėjo“ visų pirma taikyti aplinkos atkūrimo priemones, o tik nesant galimybės atkurti aplinkos būklę arba ją atkūrus tik iš dalies – atlyginti visus patirtus nuostolius.
Antra, turint tik matematiškai suskaičiuotus, tikėtinai išleistų teršalų bendrą kiekį, tačiau neįvertinus šių teršalų poveikio aplinkai ar atskiriems aplinkos elementams, gali būti problematiška įrodyti aplinkai padarytos žalos faktą ir dydį. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, žala aplinkai suprantama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimas. Kaip minėta, žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeAplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje bylojeVilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008). Panašios nuomonės kasacinis teismas laikosi ir nagrinėdamas baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų aplinkai: „žalos grėsmė aplinkai, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis <…> kilusią grėsmę aplinkai nepakanka vien tik preziumuoti, o būtina ją įrodyti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014). Taigi nors įrodymų tyrimas ir vertinimas baudžiamajame ir civiliniame procese iš esmės skiriasi, aplinkai padarytos žalos faktas ir žalos dydis nepreziumuojami ir turi būti įrodinėjamas įprasta tvarka.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad nors į Aplinkos apsaugos įstatymą yra perkeltos Žalos direktyvos nuostatos, pagal kurias visų pirma turi būti siekiama atkurti pirminę aplinkos būklę, jos elementus ir (arba) pablogėjusias jų funkcijas arba įgyvendinamos lygiavertės tiems aplinkos elementams ir jų funkcijoms alternatyvos, praktikoje šiuo reguliavimu nesivadovaujama. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos pirmiausia siekia išsireikalauti iš taršąsukėlusių subjektų piniginę aplinkai padarytos žalos išraišką – nuostolius, tačiau visiškai ignoruojamas pats aplinkaipadarytos žalos atlyginimo mechanizmas, kuriuo siekiama ne nuostolių atlyginimo, bet pirmiausiasiekiama pažeistų aplinkos elementų atkūrimo „teršėjo“ lėšomis, ir tik tuo atveju jeigu atkūrimopriemonės neįgyvendinamos arba neįmanoma objektyviai to padaryti – atlyginti visus padarytus nuostolius. Galimadaryti prielaidą, kad vertinant aplinkai padarytą žalą, aplinkos apsaugos institucijos nukrypsta nuoES teisinio reglamentavimo ir valstybių narių taikomos praktikos dėl pragmatinių motyvų – aplinkos ministerijos teisinis reglamentavimas painus, nenuoseklus, tarpusavyje nesuderintas, ko pasekoje įvykus taršai, neturint teršiamoaplinkos elemento ilgalaikių stebėjimų (monitoringo) duomenų iki taršos sukėlimo, sudėtinga įvertinti šių elementų realų pokytį, bei pareikalauti iš „teršėjų“ atkurti priminę būklę.
