Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino Viešųjų pirkimų įstatymo (galiojusio iki 2017-06-30) vieną iš nuostatų neteisėta.
Byloje buvo analizuojama Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad, jeigu viešojo darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas. Ši įstatymo nuostata galiojo nuo 2014 m. ir buvo priimta siekiant užkirsti kelią praktikai, kai dalyvis ketina darbus atlikti ne pats, bet didžiąją jų dalį pavesti subrangovams. Visgi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo tai neįtikino.
Teismas pažymėjo, kad yra draudžiamos bet kokios priemonės, kurios Europos Sąjungoje draudžia ar trukdo naudotis laisve teikti paslaugas. Viešieji pirkimai turi būti atviri konkurencijai, o būtent leidžiant pasitelkti subrangovus yra prisidedama prie šio tikslo.
Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas riboja laisvę teikti paslaugas, nes sudaro kliūčių pasitelkti subrangovus atlikti kai kuriuos darbus. Teismas konstatavo, kad draudžiama tokia norma kaip Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad jeigu viešojo darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas.
Tad nuo šiol vykdant viešuosius pirkimus nebus galima kelti reikalavimo, kad tam tikrus pagrindinius darbus turėtų atlikti tiekėjas (o ne subrangovas). Savo ruožtu perkančiosios organizacijos, siekdamos išvengti situacijos, kad tiekėjas visus darbus perleidžia atlikti subrangovams (dėl ko kartais nukenčia darbų kokybė), turėtų taikyti kitas, proporcingesnes, priemones. Pavyzdžiui, perkančiosios organizacijos, prieš paskelbdamos viešąjį pirkimą, turėtų įvertinti, kad tiekėjų teisė pasitelkti subrangovus negali būti suvaržyta, todėl siekiant išvengti darbų kokybės trūkumų galima kelti atitinkamus kvalifikacijos reikalavimus subrangovams. Taip pat egzistuoja ir keletas kitų alternatyvų, tačiau kiekvienu atveju perkančiosios organizacijos turėtų pasirinkti joms labiausiai tinkamą.
Visgi verta atkreipti dėmesį, kad toks Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas buvo aktualus tik taikant ankstesnės redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymą.
Pagal šiuo metu galiojančią Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvą tiek įsigyjant prekes (kai jas reikia montuoti ar įdiegti), tiek paslaugas, tiek darbus perkančioji organizacija gali reikalauti, kad pagrindinius darbus esmines užduotis tiesiogiai atliktų pats konkurso dalyvis. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Viešųjų pirkimų įstatyme.
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalauti ar nereikalauti, kad pagrindinius darbus tiesiogiai atliktų pats tiekėjas, priklauso nuo perkančiosios organizacijos pasirinkimo. Kitaip tariant – perkančioji organizacija kiekvieno pirkimo atveju gali pati pasirinkti, ar taikyti šią sąlygą, ar ne.
Dar vienas aspektas yra tas, kad jeigu perkančioji organizacija reikalauja, jog esminius darbus atliktų tiesiogiai pats tiekėjas, tokiu atveju pats tiekėjas turi atitikti atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus, kurie skirti įrodyti būtent pajėgumą atlikti tokius darbus.
