Perkančiosios organizacijos turi diskrecijos teisę nustatyti pirkimo sąlygas, tačiau pirkimo sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms įstatymų normoms. Laikoma, kad būtent pačios perkančiosios organizacijos žino, kokios prekės, paslaugos ir darbai joms yra reikalingi.
Visgi kilus ginčams dėl pirkimo sąlygų tiekėjai stengiasi įrodyti pirkimo sąlygų neteisėtumą, o perkančiosios organizacijos stengiasi pagrįsti pirkimo sąlygas ir įrodyti, jog jos yra tinkamos ir teisėtos.
Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad kilus ginčams dėl pirkimo sąlygų, įrodinėjimo našta tenka perkančiosioms organizacijoms – būtent jos turėtų įrodyti keliamų pirkimo sąlygų reikalavimų būtinybę. Teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu nebūtų įrodytas pirkimo sąlygų reikalavimų būtinumas, pirkimo sąlygos gali būti pripažintos neteisėtomis.
Visgi tokios perkančiosios organizacijos pareigos suabsoliutinimas galėtų sukelti itin neigiamas pasekmes. Tokiu atveju ieškovams pakaktų tiesiog formaliai pateikti ieškinį teismui, ir jau tuomet perkančiosios organizacijos turėtų stengtis visomis priemonėmis įrodyti pirkimo sąlygų teisėtumą.
Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles būtent tas asmuo, kuris teigia esant tam tikroms aplinkybėms, ir turi jas įrodyti – šiuo atveju tai reiškia, kad būtent tiekėjai, ginčydami pirkimo sąlygas, privalėtų įrodytų pirkimo sąlygų neteisėtumą.
Visų pirkimo sąlygų teisėtumo įrodinėjimo naštą perkeliant perkančiosioms organizacijoms būtų iškreiptas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat civilinio proceso rungtyniškumo principas – tiekėjai apskritai neturėtų pareigos ką nors įrodyti.
