Jau buvo rašyta, kad viešuosiuose pirkimuose nėra draudžiama dalyvauti ūkio subjektams, kurie susieti tam tikrais ekonominiais, pavaldumo ar kitais ryšiais. Taip yra konstatavęs ir pats Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad vienas kitą kontroliuojančių ūkio subjektų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose ribojimas prieštarauja proporcingumo principui.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 metais Assitur byloje pažymėjo, kad nuostatos, kuriomis yra numatytas absoliutus draudimas įmonėms, tarp kurių yra kontrolės santykiai ar kurios susijusios tarpusavyje, tuo pačiu metu ir konkuruojant dalyvauti tame pačiame konkurse, yra draudžiamos. Tokioms įmonėms turi būti palikta galimybė įrodyti, kad šie santykiai nedarė įtakos jų veiksmams šioje konkurso procedūroje.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas motyvavo, jog Bendrijos teisės interesas yra užtikrinti, kad konkurso procedūroje dalyvautų kuo daugiau kandidatų. Teismas taip pat pažymėjo, kad reglamentavimas, pagrįstas neginčytina prezumpcija, kad atitinkamų susijusių įmonių pasiūlymai toje pačioje procedūroje neabejotinai bus paveikti vienas kito, pažeidžia proporcingumo principą. Teismo vertinimu, įmonių grupės gali būti įgijusios įvairias formas ir turėti skirtingus tikslus, ir nebūtinai reiškia, kad kontroliuojamos įmonės neturi jokios autonomijos savo prekybos politikos srityje, tarp kurių yra dalyvavimas viešojo pirkimo procedūroje. Teismas padarė išvadą, kad vien to, jog tarp atitinkamų įmonių yra kontrolės santykiai, nepakanka, kad perkančiosios organizacijos galėtų automatiškai pašalinti iš viešojo pirkimo procedūros šias įmones, nepatikrindamos, ar tokie santykiai turėjo konkrečią įtaką jų veiksmams per šią procedūrą. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Tačiau 2016-01-21 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria pripažino, jog dvi tarpusavyje susijusios įmonės negalėjo tame pačiame pirkime pateikti pasiūlymų. Pagal nagrinėtą bylą susiklostė situacija, kai pirkimo sąlygos draudė pateikti daugiau kaip vieną pasiūlymą, o pasiūlymus pirkime pateikė dvi įmonės, kurių vienintelis akcininkas, direktorius, veiklos buveinė ir veiklos (verslo) sritis buvo tokia pat. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad iš tokių aplinkybių darytina išvada, jog abi įmonės yra vienas ekonominis vienetas, ir tokios įmonės negali būti laikomos konkurentais. Teismas padarė išvadą, kad šių įmonių veikla koordinuojama tarpusavyje, kas reiškia ir tai, kad dalyvavimas viešajame pirkime taip pat buvo koordinuojamas, t. y. įmonės neveikė kaip konkurentai; įmonių pasiūlymai tik formaliai buvo individualūs, o realiai juos pasirašiusiam asmeniui buvo žinomi kitos įmonės teikiami pasiūlymai, taigi pasiūlymai buvo suderinti.
Kyla klausimas, kiek pastaroji Lietuvos apeliacinio teismo praktika yra suderinta su jau susiformavusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje neanalizavo ir nenustatė, kad dviejų įmonių (kurios yra tarpusavyje susijusios) veiksmai buvo tarpusavyje derinami. Vietoje to teismas pasirėmė tik tuo, kad sutapo tiek įmonių savininkai, tiek veikla. Tad įmonėms, kurios yra tarpusavyje susijusios ir kurios tame pačiame viešajame pirkime teikia pasiūlymus, kyla rizika, jog jos abi bus pašalintos iš pirkimo procedūrų, nebent jos įrodytų, jog tarpusavio santykiai nedarė įtakos jų veiksmams.
