Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas viešųjų pirkimų bylose yra specifinis. Tai yra susiję tiek su Civilinio proceso kodekso teisiniu reguliavimu, tiek su formuojama Lietuvos Respublikos teismų praktika.
Pagal Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalies nuostatą teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso kodekso 4237 straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose.
Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatą teismas priima nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Toje pačioje dalyje įtvirtinta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatoma, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.
Tad vienas iš kriterijų, kurį būtina įvertinti kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra viešasis interesas. Iš vienos pusės viešasis interesas viešuosiuose pirkimuose reiškia visuomenės suinteresuotumą, kad pirkimas būtų vykdomas racionaliai naudojant jam skirtas lėšas, pirkimo procedūros būtų vykdomos laikantis viešųjų pirkimų principų ir būtų užtikrinta tiekėjų konkurencija.
Kita vertus, pirkimo objektas visuomet yra susijęs su visos visuomenės ar jos dalies poreikių tenkinimu, o viešasis interesas taip pat yra nukreiptas į tai, kad perkančioji organizacija, įsigydama pirkimo objektą, operatyviai ir tinkamai patenkintų visuomenės poreikius.
Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, privalo surasti protingą šių interesų balansą. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra nustatyta taisyklė, kad teismas gali nuspręsti netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2217/2012).
