Teismuose nagrinėjant daug viešųjų pirkimų bylų beveik bet kokiu klausimu galima rasti Lietuvos apeliacinio teismo arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą. Tokie išaiškinimai gali būti naudingi vienai ginčo šaliai, tačiau kitai šaliai gali būti nenaudingi. Paprastai pastaroji šalis, siekdama išvengti precedento taikymo, bando įrodyti, jog nagrinėjama situacija yra kažkuo kitokia, išskirtinė, dar nenagrinėta, todėl neva ankstesnių precedentų negalima taikyti.
Nors iš tiesų precedentai negali būti taikomi, kai iš esmės skiriasi bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės, tačiau nedideli skirtumai nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti teismo precedentų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat yra suformavęs, kad teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais.
Precedentų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose reikėtų laikytis dėl to, kad yra poreikis užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Be to, tos pačios pakopos teismas privalo laikytis anksčiau (pirmiau) išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių.
Tad net ir tais atvejais, kai bylos nėra visiškai identiškos pagal ginčo aplinkybes, bet kai nėra ir iš esmės skritingos, pareiga laikytis suformuotų precedentų egzistuoja. Turbūt beveik nėra bylų, kurių faktinės aplinkybės visiškai (identiškai) sutaptų. Skirtumų tarp skirtingų bylų galima rasti visada, bet nedideli (neesminiai) skirtumai negali lemti teisės atsisakyti taikyti suformuotų precedentų.
