Apie ekologines problemas galima kalbėti drąsiau

Lietuvoje jau formuojasi teismų praktika, kuri gali būti laikoma žingsniu pirmyn didesnės žodžio laisvės link, kai publikacijos yra susijusios su ekologinėmis temomis. Pavyzdžiui, įmonei, valdančiai atliekų saugojimo pastatą, nepavyko prisiteisti neturtinės žalos iš fizinio asmens, kuris ją apkaltino „žmonių tručijimu“ ir šeimos susargdinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis).

Apskritai Lietuvoje žodžio laisvei yra teikiama tokia pat reikšmė, kaip ir kitoms žmogaus teisėms, pavyzdžiui, asmens garbei ir orumui, privatumui ar juridinio asmens dalykinei reputacijai. Todėl kiekvienu atveju nagrinėjant situacijas, ar tam tikra publikacija galėjo pažeisti asmens garbę bei kitas vertybes, praktiškai neįmanoma tiksliai numatyti, koks galėtų būti teismo sprendimas.

Sunkumų sudaro tai, kad teismai, spręsdami bylas dėl žodžio laisvės ribų galimo peržengimo, įvertina visas į bylą surinktas faktines aplinkybes. Jau iškilus ginčui, dažniausiai abi šalys turi svarių argumentų, pagrindžiančių kiekvienos šalies poziciją. Kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato aiškių ir tikslių kriterijų, kada išsakytos mintys jau reiškia žodžio laisvės ribų peržengimą, svarbus šaltinis tenka teismų praktikai. Teismai, nagrinėdami bylas, aiškina įstatymus bei nustato žodžio laisvės ribų peržengimo kriterijus.

Ekologinės problemos yra vis dažnesnė tema Lietuvos žiniasklaidoje. Tiek televizijos eteryje, tiek internete, tiek kitose žiniasklaidos priemonėse vis dažniau ir atviriau yra kalbama apie kenksmingus maisto produktus bei sveikatai kenkiančius gaminius. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis turėtų padrąsinti ar suteikti dar daugiau pasitikėjimo tiems asmenims, kurie siekia pasidalinti savo susirūpinimu bei paskelbti turimą informaciją ar drąsiai išsakyti savo nuomonę apie galimai kenksmingus daiktus, produkciją ar maistą.

Vieną svarbiausių vaidmenų sprendžiant tokias bylas vaidina faktas, jog sveikata, aplinka, ekologija yra viešasis interesas. Asmuo, skelbdamas savo nuomonę ar surinktą informaciją apie aplinkai kenkiančius produktus, išreiškia ne tik savo poziciją, bet ir atstovauja viešajam interesui gyventi sveikoje aplinkoje. Galiausiai teisė į sveiką aplinką yra įtvirtinta ir konstituciškai. Lietuvos Konstitucijoje aiškiai įtvirtinta valstybės ir kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Dėl nurodytų priežasčių įmonės, gaminančios produkciją ar vykdančios kitokią veiklą, galinčią padaryti neigiamą įtaką aplinkai, turi susitaikyti su tuo, kad tokia veikla yra tiesiogiai susijusi su viešuoju interesu. Taigi tokios įmonės turi suvokti, kad gali susilaukti nemenkos kritikos iš aktyvių piliečių.

Svarbus aspektas yra tas, kad asmuo, skelbiantis informaciją, išsakydamas savo nuomonę visuomenei skaudžiomis temomis, turi teisę hiperbolizuoti bei naudoti šaržuotus posakius. Tokia asmens teisė yra grindžiama tuo, kad visuomenei skaudžios temos paprastai sukelia didžiules emocijas, o tokių emocijų išreiškimas griežtesne forma yra visiškai natūrali minčių reiškimo pasekmė. Dėl šių priežasčių asmenys, prieš kuriuos yra nukreiptos tokios kalbos, turėtų tai toleruoti ir suvokti žodžio laisvės svarbą demokratiniams procesams bei viešajam interesui.

Dar vienas svarbus aspektas, į kurį kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama, yra informaciją skleidžiančio asmens tikslas. Jeigu yra nustatoma, kad asmuo, dalindamasis informacija ar skelbdamas savo nuomonę siekia informuoti visuomenę apie galimas problemas, atlikti veiksmai turėtų būti laikomi teisėtais. Tokiu atveju iš asmens negalima reikalauti priteisti neturtinę žalą, net jeigu jo skleistos idėjos būtų įžeidžiančios, šokiruojančios ar trikdančios.

Priešingu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo siekė ne apsaugoti save ir savo šeimą nuo neigiamų padarinių, žalingo sveikatai poveikio, bet sumenkinti kito asmens ar įmonės reputaciją, dėl nesąžiningo ir netinkamo informacijos skleidimo tikslo būtų galima reikalauti atlyginti neturtinę žalą.

Bet kuriuo atveju turėtų būti teigiamai įvertintas faktas, kad asmens teisė į sveiką aplinką yra viešasis interesas, apie kurį galima kalbėti gana drąsiai. Be to, skelbiant informaciją ar išsakant nuomonę viešai apie ekologinėmis temomis reikia turėti omeny, kad šioks toks hiperbolizavimas ar netgi šokiravimas, taip pat sutrikdymas yra toleruotinas, kadangi tik tokiu būdu galima užtikrinti laisvą, nesuvaržytą ir viešą diskusiją bei atrasti tiesą.

Šaltinis

Rašyti komentarą