Kiekvienas asmuo turi teisę ginti savo garbę ir orumą. Tokia teisė, jeigu šalys nesusitaria, paprastai yra realizuojama teismo tvarka, reikalaujant paneigti paskleistus duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, arba atlyginant tokių duomenų paskleidimu asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Galimas ir trečias reikalavimas – reikalauti, kad paskleisti duomenys būtų teismo pripažintais neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais garbę ir orumą.
Tais atvejais, kai asmuo, apie kurį buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, miršta, po asmens mirties minėtus reikalavimus pareikšti teisme turi asmens sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Tačiau ką daryti tais atvejais, kai miršta tas asmuo, kuris paskelbė apie kitus asmenis neteisingą, tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją?
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip pagal konkrečios valstybės įstatymus yra suprantamas paveldėjimas bei kokios teisės ir pareigos gali bei turi būti paveldėtos. Pagal susiklosčiusią Lietuvos Respublikos teismų praktiką mirus palikėjui, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Lietuvoje, mirus asmeniui, yra paveldimos tokio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės bei pareigos. Negali būti paveldėjamos tik asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalis).
Šiuo metu Lietuvoje pradeda formuotis teismų praktika, kad mirusio asmens paveldėtojams galima reikšti reikalavimus dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Tokia pozicija argumentuojama tuo, kad reikalavimai, kuriais siekiama ginti asmens garbę ir orumą bei kurie yra reiškiami mirusio asmens paveldėtojam, negali būti laikomi neatskiriamai susiję su mirusiuoju. Todėl yra laikoma, kad prievolė užtikrinti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę ir nežemina asmens garbės ir orumo, tenka ir paveldėtojams.
Be abejonės, tokios situacijos yra pakankamai komplikuotos ir nevienareikšmės. Tiek viena, tiek kita pusė turi svarių argumentų, kuriais remiantis būtų galima priimti skirtingus sprendimus. Minėtoje byloje buvo keletas svarbių aplinkybių, tokių kaip paties mirusiojo asmens, kol jis dar buvo gyvas, dalyvavimas teismo procese bei paaiškinimų davimas, o palikėjai priėmė mirusiojo asmens, kaip knygos autoriaus, palikimą, įskaitant ir iš to kylančias turtines bei neturtines teises.
Būtent šios aplinkybės galėjo nulemti ir sprendimo, kad už mirusio asmens išleistoje knygoje nurodytus duomenis atsako paveldėtojai, priėmimą. Tuo tarpu esant kitokioms bylos faktinėms aplinkybėms, klausimą, ar už mirusio asmens pasisakymus gali atsakyti ir paveldėtojai, tektų svarstyti iš naujo.
